„Geriausia, ką galėjau – pasiskaityti, kaip padėti vaikams apsiprasti su mirtimi, bet apsiskaitymas ne tas pat, kas patirtis, o aš jos neturėjau. Nė viename straipsnyje neaiškinama, ką daryti ūmių prisiminimų akimirkomis. Kai linksminiesi užsimiršusi, kad mamos, geriausios draugės, jau nebėra. Nė viename iš jų nepatariama, kaip suderinti dvejopas emocijas – kaltę ir apmaudą. Kaltę, kad minutei užmiršai įvykusį siaubingą dalyką ir mažumėlę pasidžiaugei, ir apmaudą, kad mylimas žmogus tave paliko. Dar didesnę kaltę, kad jauti tą apmaudą. Ir dar didesnį apmaudą dėl tos kaltės. Spiralė, kurios aš niekaip negalėjau išnarplioti, tarsi klampočiau kelio purvynu – žinai kad kelias yra, bet niekur taip ir nepasistumi. Apie šituos jausmus galėjau galvoti kiek panorėjusi, bet man trūko žodžių nupasakoti juos Tiganai. Nežinojau, kaip jai paaiškinti, kad šitie jausmai- normalūs, kad ji gali jausti ir pyktį, ir liūdesį, ir sumišimą, ir nuoskaudą. Ir kad, nepaisant mus supančio skausmo, liūdėti dvidešimt keturias valandas per parą nėra būtinybės, galima ir pasijuokti.“
Meilės trikampis čia įgauna kitą „kampą“, kiek kitokią išraišką, kitokį požiūrį. Ar tikrai tai – trikampis – sprendžiama per visus knygos puslapius, sprendžiama, diskutuojama ir bandoma atleisti, priimti, susitaikyti... O situaciją sunkina tai, jog maža, miela gyvybinga ir nuostabiai graži mergytė gimsta po vienos nakties – berods nereikšmingo nuotykio su geriausios draugės sužadėtiniu... Tačiau apie šios mergytės „kilmę“ težino tik pati mama, šios paslapties neišduoda nei draugei, nei vaikelio tėčiui. Apipina tai pasakojimais apie „kažką, kažkur“ irgi nereikšmingą. Nei vienam iš jų toji naktis nebuvo ypatinga, nebuvo kupina jausmų, tiesiog akimirkos aistra ir nusivylimo, nevilties vakaras, bandant pasislėpt nuo per sunkių minčių, ar tiesiog susiklosčius aplinkybėms, suvedusioms juos į vieną naktį.
Kad nebūtų per banalu ir „įprasta“, bei, kad situaciją dar pasunkinti – „nuklydusioji“ draugė miršta. O prieš mirdama priverčia atvykti draugę, su kuria dėl aiškių priežasčių susipyko (šioji žino tik apie nakties nuotykį su savo exsužadėtiniu, bet vis dar nežino apie pasekmes – nežino ir nenutuokia, jog jos mylima draugės dukrytė – josios sužadėtinio vaikelis), kuri atsitolino nuo jos ir nebeketino nei atleisti, nei bendrauti nei su vienu iš jų – nei su drauge (buvusia), nei su sužadėtiniu (buvusiu, kuris, beje – apie mažytį į pasaulį „paleistą“ angelėlį kol kas nieko nežino...).
Padėtis sunkinama dar labiau: mirštančioji „nusidėjusioji“ draugė kaip „palikimą“ (gal kiek per žiauriai, bet...) palieka savo vienintelį turtą – vienintelės nereikšmingos nakties vaisių – savo gyvenimo gražiausią ir geriausią „dalyką“ – savo dukrą... Tiesiog prašo paskutiniuoju mirštančio žmogaus noru, kad apgautoji, nuskriaustoji draugė apsiimtų mergytę oficialiai globoti, tapti jos mama... Tiesa apie mergaitės tėvą atskleidžiama dar labiau užgaunant širdį ir jausmus, dar labiau priverčiant suabejoti gyvenimo grožiu ir žmogišku gėriu, morale, draugystės patvarumu, savo jausmais ir savo stiprybe ištverti gyvenimo siunčiamus išbandymus. Kad ir kiek būtų svarstymų ar aptenkinti tokį draugės norą, vis vien gi aišku, kad vaikas nekaltas dėl savo gimimo aplinkybių ir neturi kentėti už tėvų padarytas klaidas (?), ir aišku, jog vaikų savo gyvenime nenorinčiai moteriai jau yra lemta prisiimti tokią atsakomybę... Nors pradžioje ji sutinka tik pagalvoti apie tai, pagalvoti ir nieko daugiau... ir pagalvojimą vis stengias nukelti „į geresnius laikus“, į tą dieną, kai geriau galės susivokti ir susidraugauti pati su savo mintimis ir jausmais. Bet gyvenimas ir čia parežisuoja savaip – galvoti nebėra kada, nes draugė užgęsta su išreikštu pasitikėjimu ir rami dėl savo vaiko ateities... Bet ir vėlgi ne viskas taip paprasta. Ir ne vien „popierizmas“ čia trukdo, ne vien įvairios tarnybos stabdo įsivaikinimo procesą. Dar yra tokia „mažulytė“ aplinkybė, kuri virsta nemenku trikdžiu iki oficialaus tapimo antrąja mama: ogi tai, kad draugės buvo skirtingų rasių! Susiklosčiusi padėtis nėra tokia dažna – tamsiaodė moteris, norinti įsivaikinti baltaodį kūdikį yra retenybė tokiose situacijose ir, pasirodo problema ne vien atitinkamose instancijose, bet ir visuomenės požiūriu. Juk tamsiaodė moteris tegalinti būti aukle, guvernante ir kitokia namų, šeimos pagalbininke, bet tik ne mama baltajam vaikui.
Jei dar kam pasirodytų maža tokių gyvenimo vingių, į šį romaną įsilieja ir:
moters karjeros, paaukštinimo klausimai;
moters, nenorėjusios savo gyvenime atžalų, priverstinai tapus atsakinga už kito žmogaus gyvenimą, nežinojimas kaip elgtis su vaiku, kaip ją paversti laimingu vaiku, kaip jos nenuskriausti, kaip padėti vaikui išgyventi mamos netektį, kai pati dar neradai pagalbos sau, bei kaip įrodyti ne tik aplinkiniams, kurie tave stebi, bet ir sau pačiai – kad gali, kad sugebi būti atsakinga, sugebi būti mama;
patirtas smurtas, nemeilė šeimoje; sunkumai susibendraujant, susidraugaujant su aplinkiniais, apsunkintas pasitikėjimas kitais;
taip pat situacijos, kai nežinai kaip gyventi, kai jauti kaltę, kai negali atleisti nei sau, nei kitiems, kai užburtu ratu sukasi emocijos, nerasdamos išsprendžiančio kelio į „normalų“ gyvenimą;
taip pat ir „ne rožėmis nuklotas“ mylimojo atsiradimas ir painūs jausmai, bei nenoras jų pripažinti;
o dar ir - buvusio sužadėtinio, globojamo vaiko tėčio vaidmuo...
Daug sudėtingų situacijų, vingių, kurie aprašomi lengvai skaitomais sakiniais, neperžengiant sunkiai pakeliamos įtampos ribos, o pabaigą paliekant išsispręsti pernelyg lengvai, kažkaip lyg savaime, per daug ir per ilgai negalvojant, t. y. neaprašant... Nors – kiek gi gali tęstis romanas? 430 puslapių tikrai gana...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
papasakok ką manai...